Paleolito ir mezolito epochoje žmonija vadovavo vadinamajai adekvacinei ekonomikai. Tuo tolimu metu, kai žmonijos skaičius ir jos poreikiai nebuvo tokie dideli, kaip dabar, šūkis „atimk viską iš gamtos!“. buvo visiškai teisinga ir teisinga.
Pati pasisavinamos ekonomikos esmė buvo ta, kad senovės žmogus naudojo viską, ką jam galėjo suteikti gamta - tai yra pasisavino jo vaisius. Yra trys tinkamo ūkininkavimo formos: rinkimas, medžioklė ir žvejyba. Nepaisant to, kad, remiantis Darvino mokymais, rinkimą ir medžioklę senovės žmonės paveldėjo iš savo protėvių ir gyvūnų pasaulio, reikia nepamiršti, kad senovės žmonės niekada nebuvo grynai pasisavinę gamtos išteklius. Iš tiesų, net ankstyviausiame savo vystymosi etape jis turėjo išrasti įrankius, kurių nebuvo aplinkiniame pasaulyje. Pavyzdžiui, pirmieji homo habilis („įgudusio žmogaus“) palaikai buvo rasti Oldoway tarpeklyje Rytų Afrikoje. Šie žmonės mokėjo specialiai suskaidyti akmenis, naudojant gautus aštrius įrankius skerdenoms išardyti.
Vėlyvojo paleolito žmogus jau vadovavo kur kas įvairesnei pasisavinimo ekonomikai, savo darbe panaudodamas apie 20 objektų. Jis netgi turėjo adatas paprastiems drabužiams iš odų gaminti. Senovės žmonių progresas įgauna pagreitį ir per trumpą laiką pagal istorinius standartus buvo suformuota pasisavinančios ekonomikos struktūra.
Mokslininkai atsižvelgia į pagrindines jo savybes:
- kolektyvinė gamyba;
- bendruomenės ekonomikos valdymas, kuriam būdingas egalitarinis asignavimas;
- vienoda žmonių priklausomybė vienas nuo kito ir nuo natūralaus ciklo;
- vyraujantis akmens įrankių naudojimas;
- technikos pažanga vystosi lėtai;
- mažas gyventojų tankumas;
- darbo pasiskirstymas pagal lytį ir amžių.
Pasisavinančios ekonomikos elementai įvairių genčių ir tautų gyvenime buvo labai ilgą laiką. Taigi, pavyzdžiui, rytų slavai perėjo į kitą valdymo etapą, vadinamą gamyba, tik maždaug V tūkstantmetyje prieš mūsų erą.
