Anglosaksų teisinė sistema yra teisinių normų rinkinys, būdingas Jungtinėms Valstijoms, Didžiajai Britanijai ir kitoms teritorijoms, kurios kadaise buvo sujungtos į Britanijos imperiją. Šios sistemos istorija ir ypatumai leidžia suprasti jos poveikį šių šalių plėtrai.
Istorija
Buvusios Britanijos imperijos kolonijos priėmė vienodas teisės normas, kurios buvo sujungtos į anglosaksų teisinę sistemą. Šiandien beveik trečdalis pasaulio gyventojų gyvena pagal principus, kurie buvo suformuluoti Anglijos įstatymuose. Ši teisinė struktūra atsirado dar viduramžiais, per normanų užkariavimą Anglijoje. Tuo metu įstatymus kūrė karaliai ir kiti asmenys, priklausę karališkajai dinastijai. Užkariautos šalies sostinėje vykę teismai turėjo karališką statusą, senąją tvarką pakeitė normanai. Štai kodėl šiuose teismuose priimti sprendimai turėjo teisinę galią, kurios niekas negalėjo užginčyti.
Taigi, nagrinėdami bet kurią bylą, karaliaus teisėjai priėmė sprendimus, kuriuose vadovavosi savo pačių taisyklėmis. Jie dažnai naudojosi papročiais, neturinčiais teisinės dalies. Sprendimai pasiekė kitus teisėjus, kurie turėjo laikytis tų pačių taisyklių. Čia atsiranda precedentas - privalomas kitų panašių atvejų modelis, padedantis išspręsti daugelį atvejų.
Įvykus feodalinės ekonominės sistemos nuosmukiui, buržuazijai ir miestams ėmus sparčiai augti, į istoriją įėjo dar viena įstatymo rūšis. Jo esmė ta, kad karaliaus kancleris sprendė ginčus, kuriuos anksčiau spręsdavo tik monarchas. Ši įstatymų leidybos galia buvo vadinama teisingumo teise.
Ypatumai
Anglosaksų teisinės sistemos ypatumas yra tas, kad įstatymų leidybos normos susideda iš daugelio precedentų. Be to, iki šiol JK visuomenės teisinės sistemos pagrindas yra įstatymai, kurie kuriami remiantis teismo sprendimais. Tai jį skiria nuo civilinės teisės, nes taisyklės yra elastingos ir ne tokios monolitiškos.
Reikėtų pažymėti, kad Anglijos teisinė sistema niekada nežinojo daugiatikių kodų, kurie taip būdingi visai likusiai Europai. Visus šalyje esančius teismus vienija viena jurisdikcija, todėl vienas ir tas pats teismas turi teisę nagrinėti bylas pagal baudžiamąją, administracinę, civilinę teisę ir pan. Tokios teisėkūros struktūros hierarchija vyksta tik tarp precedentų, kurių įpareigojimas priklauso tik nuo jį patvirtinančio teismo lygio. Aukščiausiojo teismo, Apeliacinio teismo ir Lordų rūmų sprendimai turi didžiausią privalomąją galią.
