Bendra nuosavybė yra vieno turto nuosavybė, priklausanti keliems žmonėms. Tokioje nuosavybėje gali būti dalijama ir nedaloma dalis, taip pat jų visuma. Bendra nuosavybė skirstoma į du tipus - dalijama, kai nustatoma kiekvieno dalis, ir jungtinė, kai nenustatoma kiekvieno dalis.
Tipiškas bendros nuosavybės pavyzdys yra ūkis; paveldėjimas, kai savininkai, gaudami turtą, teisiškai nenustato akcijų. Tai taip pat apima daikto ar turto įsigijimą sutuoktiniams. Tokio turto ypatumas yra tas, kad subjektai užmezga teisinius santykius ne tik su neribotu asmenų skaičiumi, bet ir tarpusavyje, sukurdami tam tikras bendros nuosavybės nuosavybės taisykles. Tačiau savininkai kartu užmezga santykius su trečiosiomis šalimis.
Bendros nuosavybės koncepcija
Bendra nuosavybė yra bendros nuosavybės rūšis, kai nėra aiškiai apibrėžta kiekvienos nuosavybės dalis. Disponavimas tokiu turtu atliekamas tik gavus visų jo dalyvių sutikimą. Kiekvienas iš jų turi teisę disponuoti bendru turtu, gavęs bendrą sutikimą. Jei disponavimas bendru turtu vyksta nesilaikant būtinų bendro sutikimo įgaliojimų, jis gali būti pripažintas negaliojančiu pagal kitų savininkų ieškinį. Tokio turto padalijimas galimas tik nustačius kiekvieno jų dalį.
Bendros nuosavybės atsiradimo ypatumai
Yra trys bendros nuosavybės atsiradimo būdai: ūkis arba valstiečių ekonomika; sodininkystės, sodininkystės ar dachos partnerystė; bendrą sutuoktinių turtą. Ūkis ar valstiečių ekonomika priklauso visiems bendrosios nuosavybės dalyviams, nebent būtų sudaryti kiti susitarimai: dalinė ar atskira nuosavybė ir jos realizavimas paprastos partnerystės sutarties pagrindu. Tokio turto disponavimo tvarka nustatoma visų teisių turėtojų susitarimu. Taip pat dėl patogumo namų ūkio vadovas gali būti paskirtas pagrindiniams klausimams spręsti.
Sodininkystės bendrijoje teisę į bendrą nuosavybę perduoti galima tik bendrijos nariams. Tai atsitinka tik gavus visų bendro turto dalyvių sutikimą. Dažnai tokie sprendimai priimami visuotiniuose susirinkimuose. Turint bendrą sutuoktinių nuosavybę, kai vienas iš jų sudaro sandorį dėl nekilnojamojo turto perleidimo, reikalingas kito sutuoktinio notaro patvirtintas sutikimas. Jei jų nėra, sutuoktinis turi teisę ginčyti sandorį ir įrodyti jo negaliojimą teisme. Tai galima padaryti per metus, pradedant nuo tos dienos, kai jis sužinojo arba turėjo sužinoti apie sandorį. Jei yra vedybų sutartis, būtina ją pateikti, nes jos pagalba galima pakeisti sutuoktinių teisinį režimą ir galimybę disponuoti bendru turtu.
